Ką daryti, kai esi svetimoje šalyje ir nieko aplinkui nepažįsti? Ogi eiti ten, kur gali sutikti daug įdomių žmonių. Taip ir padariau. Sėdau į metro ir po kelių minučių jau buvau "People's square"- centriniam miesto rajone, pilname dangoraižių, nesuskaičiuojamos daugybės žmonių ir ūžesio. Patraukiau į šalimais esantį parkelį. Atsisėdau ant suoliuko ir plačiai išskleidžiau žemėlapį. Pradėjau tyrinėti miestą "iš viršaus".

 Tačiau norėjosi kažko neturistinio, vietinio ir neprabangaus. Tad atsistojau, apsižvalgiau ir nužygiavau prie arčiausiai stovinčių jaunuolių grupelės. Mano smagiam nustebimui- jie puikiai šnekėjo angliškai. Tai jau buvo pirmas sėkmės ženklas. Mergaitė, pasirodo, buvo anglų kalbos dėstytoja. Du vaikinukai- aviacijos inžinerijos studentai. Visi vietiniai. To pakako užtikrinti, kad popietė bus smagi ir turininga. 

 Pasirodo, trijulė ėjo į arbatos gėrimo ceremoniją. Nusprendžiau prie jų prisijungti ir visi patraukėme vingiuotomis gatvelėmis arbatinės link. Nuostabu, kiek daug bendrų interesų galima rasti su žmonėmis, kurių nesi nei karto gyvenime matęs!

 Arbatinė buvo pačioje labiausiai neturistinėje vietoje- pasislėpus vidiniame didžiulio pastato kiemelyje, toli nuo miesto ūžesio ir gatvių klegesio. Tai buvo mažas, kuklus kambarėlis su išraitytu senoviniu arbatos stalu viduryje ir mažomis kėdutėmis aplinkui. Arbatos ceremonija- tai sudėtingas ir daug išminties prikaupęs ritualas. Mano naujieji pašnekovai nesustodami čiauškėjo ir detaliai komentavo visas vingrybes ceremonijos metu. Įdomu, jog senos tradicijos išsilaikė, o viskas aplinkui pasikeitė.

 Išragavę visą kolekciją, atsisveikinom su šeimininkais ir patraukėm namų link.

Apsikeitėm kontaktais ir sutarėm susitikti dar kart, dabar jau vietinio alaus degustavimui. Grįždamas pagalvojau, kad nesvarbu kuriam pasaulio kampe esi, įdomių žmonių galima surasti visur. Reikia tik jų ieškoti.